Obuolio graužtukas (dar prisimenu)

Atgal į kambarį berniuk,
Paskui save uždaryk duris,
Neši vieta tau  skirta.

Duok dar viskio, prašau,
Leisk nusinešt.

Imk vandens, praskiedžiau tau,
Pašildžiau ir druskos įpyliau.

Šitam kambary groja ta pati daina.
Gaila ji mano.

Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings.

Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings.

Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings.

Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings,
Fuck feelings.

Hopeless.

Too drink to fuck?
I’m way too high…
Well maybe you wanna blow me?
Are’nt you afraid?
Of what?
Remember - I’m too drunk.
So? I’m too horny..
Let’s get back to bed..
You know I want to talk to you.
About what? (shouting)
About love.
And what?
Blow me….
Sleep well Carron…
Love you Billy…
Love you too..

Viskas ratu. Apsukta, kelis kartus apversta. Išmakaluota. Sugrumuliota ir suprasta. Suvirškinta.
Apie meilę čia nė kalbos, apie jausmus irgi.
Per daug sumaiŠŠŠŠŠ… sunaikinta per daug. Aš sunaikinau…

Ką sunaikinau? Kas sukuista? Viskas visiškai aišku. Ir atsakymas aiškus: Niekada.
Tik kad ratu viskas ratu. Sukas karuselė.
Ir supuos ne aš vienas, supies ir tu. Sukas ir galva, o viduje ir smegeninė.
Nežinau kodėl tik tu supies???
Apsisuko, apsivėmė. Apsisuko.
Tik atrodo taip painu, nes sukamės per daug, susipainiojam toj virvėj.

Forever your’s…

Na prieš didžią dieną pasisūdėm,
Atšalom, išspjovėm alkoholio likučius. Liko tik dar kelios bemirštančios ląsteles smegenyse.
Rankos pasidariusios nejautrios, šaltos. Pats irgi. Ir bėga taip laikas, rankos pašąla, kas nors jas palaiko - pašyla, kojos atšąla, užsimaunu dideles tamsias vilnones kojines, dar kas nors atšąla, kokia mergina ir tą pašildo.

Vėl sapnavai? Ką? Mane?
Norėjai, kentėjai, tylėjai?

Žinau Tave, prakeiktas žmogau, pusryčiams mėgstanti šviežią mėsą.
Prakeikti mėsininkai ir kiti pjaustantys jaučių pautus, prakeikti jaučiai, auginantys didelius kiaušus, prakeikti ir juos valgantys, nešantys tą šlykštulį namo, prakeikti jų vaikai, provaikiai, būsimi statybininkai, taksistai, būsimi narkomanai, ėdantys atomines atliekas, prakeikti ir juos stabdantys ekologai, besaugojantys medį ir pamirštantys apie sekso ištroškusias žmonas, sušikti medžiai ir krūmai, žolė, verčianti jaunimą pirkti maltas malkas po 100$ už gramą, tam kad galėtų pamiršti šitą prakeiktą pasaulį, tokį patį kaip ir visos planetos ir visa galaktika. Prakeikti visi….
Ne…
Prakeiktas ir sušiktas čia tik aš ir mano paskutinė diena…

Kam tau tai? Kam viską baigt? Reikia?
Augam - į kur? į ką išaugam? Į maistą? Ofisams. Jie mus valgo ir ryt aš tampu oficialiai ieškomas sviestas ant pinigų batono. Klausimas: būsiu pasūdytas, natūralus ar išvis margarinas?
Šitam prakeiktam karjerų pasaulyje norisi rasti laiptus, kad nuo jų nukrist.
Keturios prakeiktos sienos.
Tam kad skaičiuot būtų patogiau?
Jei būtų kambariai apvalūs ar net kur atsiklaupt nerastume?
Šitam neonų mieste gyvena sliekai.
Susirietę.
Nelaykysiu tavęs.
Nes pasmerkiau save.
Prieikim dar arčiau, prašau.
Bailys!! visada bijojau. Niekada nebuvau ištiesęs kojos virš skardžio. Sliekai neleidžia. Tu neleidi. Tu neleidi susikaupt. Susikaupt, kad galėčiau marinuotis. Visada svajojau susimarinuoti su tavim vienam slojke. Agurkai. Sėklos. Vedybos. Pelėsiai. Smirdėtume kartu. Susiraukšlėtume. Kai visai pradėtum pūt pabarstyčiau tave druska arba deimantais.
Vemt verčia. Ar tai yra ko aš bijau? Ar Mane jau senokai pasūdyt reikia?

Nagi vagi, pakeitę spurginę, pakeitėme save, iš tikrūjų negalvojome keisti, bet pavyko. Negali sakyti, kad burgeris skaniau, negali sakyti kad spurga sveikiau. Bet skirtumas gi tarp spurgos ir burgerio yra. Koks?
Evaldas buvo nepataisomas vaikas. Garbės žodis. Vienas iš tų nepataisomų ir nepakeičiamų. Tokių žmonių pasaulyje nedaug - jų kiti žmonės nemėgsta. Gal labiau nesuptanta, nes tie kriterijai, kuriuos taikome visiems vaikams, tokiems žmonėms netinka. Ir pagaliau ne tai kad nesuprantame, tiesiog nenorime pripažinti. Jų daromas gėris ir blogis šiek tiek kitoks, jie nesimoko iš klaidų ir jas kartoja tada kai gali. Jų idealai nėra jų tėvai, jų idealai nėra sportininkai, TV galvos, radio burnos, mokykloje ir universitetuose atšipę kirviai ir kiti valdymo instrumentai. Tokių žmonių negalima bausti už klaidas - jiems reikia truputėlį daugiau. Visa tokio žmogaus esmė tikrai ne evoliucija, ne prisitaikymas, čia jų stiprybė, čia jų galia. Pasaulis mus moko prisitaikyti, paklusti tėvams, tada įstatymams, tada darbdaviui. Logiška, jei iš šitos grandinės išmestume tėvus, įstatymus, visuomenę, darbdavius - pasaulį kurtume patys. Galime išmesti, galime tiesiog nekreipti dėmesio. Viso pasaulio nenužudysi (vien tik Kiniją nutratinti su vienu K-47 reikėtų gal 10 metų, nekalbant apie tai, kad daug daugiau žmonių bandė žydus iškurkulint iš šio pasaulio ir tai nepavyko), tad ignoravimo variantas daug patogesnis.
  Akyse mačiau daugybę ašarų ir nė karto jų prasmės. Ji.
Pasirinkus pasaulį, kuriame nėra tavo priešų, o visi žmonės vienodi - viskas tampa aišku ir prasminga, tik su šiek tiek komplikuota pabaiga, bet ją galima ignoruoti, taip kaip ir kitas problemas. Esmė - laužant ir naikinant svarbu būti ramia sažine. Nereikia savęs teisinti, nereikia savęs itikinėti. Jei negimei - nesivargink, susitaikyk su dideliais akiniais ir supamu foteliu senatvėj. O jei manai esi toks žmogus - pamiršk tai, susitaikyk, kad esi toks kaip ir visi. Manipuliuojamas praeities ir dabarties baimių pajacas.

Baigiau darbą APIE šeštą valandą, gal trylika minučių po šešių buvo. Reikėjo eiti miegoti, reikėjo nes per daug buvau pavargęs. Per daug buvau..
Bet pradėkim viską iš pradžių. Miestas kuriame gyvenau buvo gražus. Mieste buvo pieno baras, jame gėrėme pieną - plaktą, maišytą, šildytą… Dabar ten turime banką. Bankas geras. Kada beateisi - eilė. Daug populiaresnis už pieno barą. Nacionalinė valiuta. Turėjome spurginę, dabar ten “Hes” burger. Nacionalinis patiekalas. Spurginėje buvo ankšta. Gal kas prisimena tą nuostąbų tarybinės spurginės kvapą? Jis buvo. Nemeluoju. Garas. Kvapas. Jis tikrai buvo. Neskanus jis buvo. Nevisai skanus tiksliau. Prisimenu virėją. Stora. Nenorėčiau tokią savo guolyje rasti. Tačiau gamino skaniai. Gamino, nes reikėjo. Nes žmonės prašė. Viską tada jie mokėjo, bet tokių spurgų kepti nemokėjo. Todėl ir kepė. Nes reikėjo. Tada man reikėjo skaniai valgyti, dabar greitai. Rinka padiktavo savo taisykles, jos neapgausi, nepriversi kentėt, laukt. Ji pasakė - vadinasi greitai. Šioje istorijoje liko vienas neaiškumas. Valgyti burgerį greičiau nei spurgą?

Nulis valandų. Penkios valandos. Diena dabar ar naktis? Kada miegojau? Dangus nešviečia nei dieną nei naktį tokiu laiku. Per drasu būtų šviesti, per daug žmonių apaktų. Apanku ir aš. Visi miega, užsimerkę miega, kad pasislėptų ar nematytų - per dieną žmogus pamato apytikslai 5000 reklamų ir apie 500 žmonių. Tuo ir viskas pasakyta.
- Atsikelt, ligoni, atsikelt reikia.
- Kam? Kada? Dabar?

Saulė rami, ji toli. Nuo per didelio kiekio cigarečių ir kavos per paskutines 48 valandas skauda šoną. Einu ieškodamas už ko pasigriebt, vaizdas iškreiptas, matau žuvies akimis, kambarys apvalus, objektai viduryje per dideli. Arba TU per didelė. Arba aš per mažas. Arba atvirkščiai. Bijau šviesos, grįžtu namo, užsidegu švieslempę, pats krūpteliu. Gana. Pamiegosiu kitą dieną, pabūsiu kitą dieną, pagyvensiu kitą gyvenimą - dabar darbas…